Straipsnyje pristatomi matmenys ir reikšminiai žodžiai, kuriais remiantis tiriamas tapatumo kūrimas, atsispindintis Izraelio architektūroje ir jo santykis su orientu. Izraelio architektūros tapatumas nagrinėjamas atsižvelgiant į tris tarpusavyje susijusias perspektyvas, išskirtas straipsnyje tik dėl diskusijos. Pirmas, pusiau autonominis architektūrinis–profesinis diskursas apima stilių, formas, medžiagas ir patį kūrimą. Antra, sociokultūrinė perspektyva, iš kurios architektūra matoma kaip kultūros generatorius, daugiausiai susijusi su Sionistų–Izraeliečių–Aškenazių elito ir Sefardų, imigravusių šeštąjį dešimtmetį, konfliktu. Trečia, instrumentinė perspektyva yra glaudžiai susijusi su Aškenazių–Sefardų ir Sionistų ir palestiniečių konfliktais, o architektūra vertinama kaip politinių, ekonominių ir visuomeninių tikslų įgyvendinimo priemonė. Kaip atskaitos taškas straipsnyje pristatomos svarbiausios dvidešimto amžiaus pirmos pusės datos. Nagrinėjamas periodas apima laikotarpį nuo 1948 m. iki devintojo dešimtmečio pradžios; nuo Izraelio valstybės įkūrimo iki gilių kultūrinių, ekonominių ir politinių pokyčių, žyminčių konsoliduotos valstybės periodo transformaciją. Kadangi dėl ribotos straipsnio apimties neįmanoma aprėpti visos Izraelio architektūros tapatumo ir jo kūrimo per oriento prizmę problemos, keliami tik svarbiausi klausimai, kylantys iš trijų išvardintų perspektyvų ir jų sąsajų. ; The paper concentrates on the period starting in 1948, with the foundation of the state of Israel, thus interpreting “Israeli” as a political, internationally acknowledged historical fact. Otherwise, it might begin 2000 years ago, with Judea under Roman rule; in the nineteenth century, with the beginnings of Zionism; or during the British Mandate in Palestine, after the First World War. Each such interpretation would have a cultural, political, religious or historiographical basis, as will be shown below. This short essay falls far short of exhausting the relationship between Israeli architecture and the orient, and their function in the structuring, construction and reconstruction of Israeli identity. Rather, it delineates the outline of a “space of imaging” defined by three coordinates: the instrumental- political, the cultural-representational, and the inner, or professional-discursive. Questions within such a metaphorical space promote specific inquiries connected to each coordinate, analyze interrelations among the coordinates, and examine the permeability of the research space to changing ideas in neighboring spaces.