A platform for research: civil engineering, architecture and urbanism
A platform for research: civil engineering, architecture and urbanism
The Time-Space and Identity Discourse of a City – or How to Appropriate Klaipėda? ; Miesto erdvėlaikis ir tapatybės diskursas, arba kaip pasisavinti Klaipėdą?
In this article, two different models of Klaipėda city’s time-space appropriation are analyzed and compared by applying the phenomenological concept of “depth of time,” coined by philosopher A. Mickūnas. One is represented by a scientific-methodological discourse, examining the poetic and philosophical/publicist interpretations of the narrated city of Klaipėda; the second model includes and analyzes poetic essays on Klaipėda, which convey the artistic-aesthetic (re)presentation of the city’s time-space. This comparison allows one to draw a conclusion that artistic narration, arising from an immediate experience of the city’s time-space, appears to be a more effective form of appropriation, for it makes possible an authentic integration of different time-space dimensions, divided (and contrapositioned) by historic turning-points. Because it contains a kind of developed subjectivity, artistic narration, contrary to an approach based on academic discourse, it also has no claims to some “privileged” knowledge of the city and as such contributes to the plurality of the construction of the city’s identities. ; Pritaikant filosofo A. Mickūno fenomenologinę „laiko gelmės“ sampratą, analizuojami ir lyginami du skirtingi Klaipėdos miesto erdvėlaikio pasisavinimo modeliai. Vienam atstovauja mokslinis metodologinis diskursas, nagrinėjantis istorines, poetines ir filosofines ar publicistines Klaipėdos naracijų interpretacijas. Antram modeliui priskiriamos ir nagrinėjamos poetinės esė apie Klaipėdą, išreiškiančios meninį estetinį miesto erdvėlaikio (re)prezentavimą. Palyginimas leidžia daryti išvadą, kad meninė naracija, kilusi iš betarpiškos juslinės miesto erdvėlaikio patirties, pasirodo kaip įtaigesnė pasisavinimo forma, nes geba autentiškai integruoti skirtingas, istorinių lūžių atskirtas (ir supriešintas) erdvėlaiko dimensijas. Dėl savo įsisąmoninto subjektyvumo ji, skirtingai nuo akademiniu diskursu besiremiančios interpretacijos, nepretenduoja į „privilegijuotą“ žinojimą apie miestą ir taip prisideda prie miesto tapatybių kūrimo pliurališkumo.
The Time-Space and Identity Discourse of a City – or How to Appropriate Klaipėda? ; Miesto erdvėlaikis ir tapatybės diskursas, arba kaip pasisavinti Klaipėdą?
In this article, two different models of Klaipėda city’s time-space appropriation are analyzed and compared by applying the phenomenological concept of “depth of time,” coined by philosopher A. Mickūnas. One is represented by a scientific-methodological discourse, examining the poetic and philosophical/publicist interpretations of the narrated city of Klaipėda; the second model includes and analyzes poetic essays on Klaipėda, which convey the artistic-aesthetic (re)presentation of the city’s time-space. This comparison allows one to draw a conclusion that artistic narration, arising from an immediate experience of the city’s time-space, appears to be a more effective form of appropriation, for it makes possible an authentic integration of different time-space dimensions, divided (and contrapositioned) by historic turning-points. Because it contains a kind of developed subjectivity, artistic narration, contrary to an approach based on academic discourse, it also has no claims to some “privileged” knowledge of the city and as such contributes to the plurality of the construction of the city’s identities. ; Pritaikant filosofo A. Mickūno fenomenologinę „laiko gelmės“ sampratą, analizuojami ir lyginami du skirtingi Klaipėdos miesto erdvėlaikio pasisavinimo modeliai. Vienam atstovauja mokslinis metodologinis diskursas, nagrinėjantis istorines, poetines ir filosofines ar publicistines Klaipėdos naracijų interpretacijas. Antram modeliui priskiriamos ir nagrinėjamos poetinės esė apie Klaipėdą, išreiškiančios meninį estetinį miesto erdvėlaikio (re)prezentavimą. Palyginimas leidžia daryti išvadą, kad meninė naracija, kilusi iš betarpiškos juslinės miesto erdvėlaikio patirties, pasirodo kaip įtaigesnė pasisavinimo forma, nes geba autentiškai integruoti skirtingas, istorinių lūžių atskirtas (ir supriešintas) erdvėlaiko dimensijas. Dėl savo įsisąmoninto subjektyvumo ji, skirtingai nuo akademiniu diskursu besiremiančios interpretacijos, nepretenduoja į „privilegijuotą“ žinojimą apie miestą ir taip prisideda prie miesto tapatybių kūrimo pliurališkumo.
The Time-Space and Identity Discourse of a City – or How to Appropriate Klaipėda? ; Miesto erdvėlaikis ir tapatybės diskursas, arba kaip pasisavinti Klaipėdą?
Kiauka, Tomas (author)
2018-12-20
doi:10.15388/SocMintVei.2018.2.6
Sociologija. Mintis ir veiksmas; Vol 43 No 2 (2018): Sociologija. Mintis ir veiksmas; 133-154 ; Sociologija. Mintis ir veiksmas; T. 43 Nr. 2 (2018): Sociologija. Mintis ir veiksmas; 133-154 ; 2335-8890 ; 1392-3358
Article (Journal)
Electronic Resource
English
Klaipėdos senojo miesto erdvių humanizavimas ; The Humanization of Klaipėda Old Town Spaces
| BASE | 2017