Leonhardo Lapino darbai, 1978 m. eksponuoti neinstitucinėje parodoje Talino Mokslų akademijos vestibiulyje, siūlė žaliuosiuose naujųjų miestų kvartaluose tarp blokinių namų įkurti kapines. Viešosiose erdvėse, kurios paprastai naudojamos kaip automobilių stovėjimo aikštelės ar šunų vedžiojimo plotai, turėjo stovėti garažai kaip kapų rūsiai, o juose – automobiliai su palaidotais kūnais; tuo pat metu tos erdvės turėjo funkcionuoti kaip vaikų žaidimo aikštelės. Siūlymas „patobulinti“ nykius gyvenamuosius rajonus reiškė įgyvendinti naujųjų miestų idėją iki absurdo: kad gyventojams niekada nereikėtų išeiti iš rajono ar net pereiti gatvės. Šis architektūrinis įvaizdis parodijavo beveik du dešimtmečius vykusias pramonines gyvenamųjų namų, kurie laikyti svetimkūniais mieste, statybas, bet kartu tai buvo „rimtumo“, supusio architektūros discipliną (modernus architektas kaip inžinierius), kritika. Priešinimasis juoku ir žaidimais biurokratiškos sovietinės ideologijos rimtu mui, o kartu ir modernistiniam profesionalumui, buvo įprasta menininkų ir architektų grupės, su kuria nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios bendravo Lapinas, strategija. Straipsnyje įvairių meninių praktikų kontekste analizuojami Lapino kūriniai ir aptariamos problemos, iškeltos jaunųjų architektų parodoje: masinės namų statybos, architektūros institucijos ir architekto visuomeninės pozicijos kritika. ; In an episode in Mati Unt’s novel The Autumn Ball (1979) which describes everyday life in a prefabricated modern suburb of Tallinn, the rationalist architect of the district meets his colleague Leo Lapin, who insists that the principles of planning for these living quarters could be perfected by laying out cemeteries in the verdure between the houses. This would make the area self-sufficient, and the “inhabitants [would] be able to remain in their neighbourhoods forever without ever needing to cross a single thoroughfare”. Although the context is fictional, Leonhard Lapin was a real-life character whose “design” for cemeteries in the empty courtyards of micro-districts had been included in a group exhibition of 14 architects in the hallway of the Academy of Sciences Library in Tallinn, in June 1978. The show, rather tersely called Architectural exhibition 78, was organised under the auspices of the Architects’ Union Division of Young Architects, but in its critical content was targeted at the architectural institution, and the dominant urbanism of the decade. Several of the participants had been active artists throughout the 1970s, busily countering the rhetoric of the autonomous self-enclosed art of the 1950s and 1960s generation via an expressed interest in the everyday life surrounding them, in the transforming cityscape and industrial culture. These subjects, fostered in a different form in socialist realism, were associated with the dominant art discourse. Although the. [to full text]